"PO išsiskyrimo" anatomija vol.1

(Kai Tave palieka)

Būna jų visokių. Originalesnių ir labai banalių. Kai kurie būna sąžiningi/atviri/tikri/išjausti. Bet retai šita magija pasitaiko. Pats palikimo faktas nėra didelė egzotika - buvo, yra ir bus, Tau, man ir 100ams kitų. “Smagybės“ prasideda tuo laikotarpiu, kuris neišvengiamai užklumpa kiekvieną, mažiau ar daugiau pasiruošusį, kuris rodo įvairias grimasas Tau, juokiasi iš Tavęs ar tiesiog būna kantriai šalia. Tą etapą įmanoma ištvert keleriopai( ir CIT, nes VISADA įmanoma ištvert, be išimčių), tereikia teisingai pasirinkt:

1. Aristokratiškai. Pakankamai ramiai. Su paverkimu bažnyčioj (o ką, gera akustika). Su truputėliu nuoskaudos. Su tikėjimu, kad ar taip ar taip netikot vienas kitam. Su egoistišku savęs mylėjimu ir tikėjimu, kad palikimas-dar ne pasaulio pabaiga.
2. NE aristokratiškai. Dramatiškai. Labai dramatiškai. Gal netgi su lengvu savižudybės kvapeliu/ketinimu, kai atrodo kad pasaulis nustoja suktis.Tokiu atveju geriama. Vartojami narkotikai(geriau gert;). Nematoma siūloma pagalba. Nepriimama siūloma pagalba. Depresija yra gut tokiu atveju. Svorio augimas(iš sielvarto)/metimas(iš pykčio). Žodžiu, renkantis tokį modelį tereikia būt didžiausiu pasauly kankiniu-nesikeliam iš lovos, nesiprausiam, geriausias draugas-taškas sienoj. Išeit paatostogaut - nuo gyvenimo. Kad ir į beprotnamį.
3. Bandom miksuot-aristokratiškas dramatizmusas. Išorėj leistinas tik aristokratiškas ramumas (žr. punktas Nr.1), o viduje gali dėtis kas tik norit. Svarbiausia čia-savitvarda, pvz.: paverkimas ir savęs pagailėjimas išimtinai tik vakarais, geriausia prieš miegelį, vietoj prieš tai buvusių gražių rožinių svajonių/planų. Gink dieve neapsileist išoriškai ( šitai išimtinai priimtina tik pasirinkus 2ąjį variantą). Paguodos ir užsimiršimo ieškot kitame kūne/sieloj. Geriausia-laikinam/laikinoj. Galima ir neieškot. Galima bandyt apgaut save, savo jausmus protiniais vaizdiniais/išmąstymais, kad viskas kas buvo-buvo tik miražas. Ir kad šiaip tas buvęs žmogus yra vienas didelis nesusipratimas.

Na, o jei rimčiau....Niekada nebūna lengvų išsiskyrimų. Gal pasakose ar kažkam kitam, bet tikrai ne Tau ir ne man . Ir dar tikrai neišrastas joks stebuklingas vaistelis, kuris tiesiog imtų ir panaikintų tuos visus poišsiskyriminio sindromo požymius (ok idėja Nobelio premijai gaut, BET siūlau per daug nevargt-to chemija jokia nepatvarkys). Nes vienintelis ir patikimiausias suokalbininkas tuo laikotarpiu - pats Dėdė Laikas. Nes Laikas supustys smėlio naujom pilim statyt, sugrąžins šypseną, gal kiek kitokią nei prieš tai buvusi, pridės žvilgsniui mąslumo, galų gale išlaižys bet kokias žiojėjančias atviras žaizdas. Svarbiausia teisingai pasirinkt tą sekantį etapą-jo ideologiją, savas nuostatas, teisingai perkratyt vertybių sistemą. Ai....Gal tiesiog neprarast tikėjimo . Santykiais. Ir kitais žmonėmis, nes garantuotai dar bus ne vienas/a princas/princesė. Ir nebūtinai geresni už prieš tai buvusius.

Pasitikėkit savim ir tikėkit. Ir būkit ištikimi Sau. Pirmiausia-sau.

O Mikė Pūkuotukas sako:“ Kas iš tų potvynių ir kitų atsitinkančių dalykų, jei neturi su kuo jų aptart. Dviese žymiai smagiau ir jaukiau.“

Taip, ir meldžiu aš savo dievų, kad suteiktų man (pasi)tikėjimo bonusą. Dar vieną. Ir dar vieną.. Noriu tokia išlikt iki gyvenimo galo.Taip....šiek tiek naivi, bet TIKINTI.