2011 m. liepos 26 d., antradienis

Apie tai, kaip NEreikia


Ateina tokios akimirkos, kai suvoki, kad turi daryti čia ir dabar, nes jei ne - liksi kažkur, gal ir ne "amžiams" būsenoj, bet lb lb panašiame ne visai prasmingame būvyje. Sutinki naujų žmonių-vieni įkvepia, kiti kaip čia pasakius... Tik tiek, kad "augant" yra vis sudėtingiau prisileist tų naujųjų, nes kartais atrodo, jog visos pakantumo/simpatijų/ilgesio atsargos išnaudojamos tiems seniesiems. Aš vis dar stebiuos kartais, kad su kai kuriais iš jų sekasi bendrauti ILGAI:) kartais ne visai laimingai - su visokiais susierzinimais, papykimais ir, aišku, atleidimais/nusileidimais. Bet jie istorija, tavo gyvenimo istorija. Tos šypsenų ir juoko raukšlės aplink akis... O labiausiai dievinu tą jausmą, kai susitikus po n nesimatymo valandų/parų/savaičių, atrodo, kad tai buvo taip neseniai ir nereikia ten jokių pratinimųsi. Ir dar tą žinojimą, kad gali stuktelt, gaut atgal ir vistiek ramiai toliau BŪT.

Nesu aš nei lb gera nei ideali draugė. Pažįstama-taip:) Ir nerimas mane lb natūraliai kartais aplanko.

Nori patirt gyvenimą? Banalu būtų sakyt-eik ir gyvenk.
Išsilaisvink iš rėmų.