Sustojus traukiniui, išlipi ir išsidėlioji daiktus. Nes tiki, kad štai čia nuo dabar bus tavo galinė stotelė, stotelė, kurioje gyvensi.
Kiekviena stotis yra savaip žavinga(na ar bent taip atrodo pirmuosius 3 mėnesius), o patraukliausia yra tas šviežumo jausmas-laukiantys neištirti horizontai. Ir tikėjimas, kad šį kartą viskas bus geriau nei anąkart. Gal tik lengvai vis suerzina kartkartėm pravažiuojantys traukiniai, tie kur ne tavo. Kartais suima tas begalinis noras viską metus imt ir įsėst, negalvojus ar labai pakeliui ar ne... Nes pasidaro baisu, kad apaugs maurais tavoji stotis, neberas kelio ekspresai... Ar šiaip bus nuspręsta, kad tavąją stotį laikas išbraukt iš žemėlapio - pernelyg maža ir nereikšminga.
Tuomet priglundi pirštų galiukais prie bėgių-reikia pajaust laiko tėkmę, kad spėt pasiruošt. Neimk sunkių lagaminų,nedėvėk tų "patogiųjų kelioninių aprangų"- juk žinai,kad neilgam, žinai, kad galėsi tiesiog grakščiai pasėdėt demonstruojant mirtiną kulniukų aukštį.Nes ilgam visai nebūtina niekur išvykt. Nes įlipt į pralekiantį traukinį kartais noris vien dėl to jausmo, atsirandančio prisėdus prie lango ir lėtai siurbčiojant aromatingą gėralą ir lydint akimis tas kitas pravažiuojamas stoteles, fantazuot situacijas "kas būtų, jei būtų".
Galioja auksinė taisyklė-traukiniai turi nuostabią savybę sugrįžt į tą tašką, iš kurio pajudėjo, tad nepanikuok ir nesvarstyk išlipimo klausimo jei kiek netikėtai mašinistas prisnūdo- juk ir jam reikia šiek tiek atsipūsti prieš pargabenant tave saugiai NAMO.
Kiekviena stotis yra savaip žavinga(na ar bent taip atrodo pirmuosius 3 mėnesius), o patraukliausia yra tas šviežumo jausmas-laukiantys neištirti horizontai. Ir tikėjimas, kad šį kartą viskas bus geriau nei anąkart. Gal tik lengvai vis suerzina kartkartėm pravažiuojantys traukiniai, tie kur ne tavo. Kartais suima tas begalinis noras viską metus imt ir įsėst, negalvojus ar labai pakeliui ar ne... Nes pasidaro baisu, kad apaugs maurais tavoji stotis, neberas kelio ekspresai... Ar šiaip bus nuspręsta, kad tavąją stotį laikas išbraukt iš žemėlapio - pernelyg maža ir nereikšminga.
Tuomet priglundi pirštų galiukais prie bėgių-reikia pajaust laiko tėkmę, kad spėt pasiruošt. Neimk sunkių lagaminų,nedėvėk tų "patogiųjų kelioninių aprangų"- juk žinai,kad neilgam, žinai, kad galėsi tiesiog grakščiai pasėdėt demonstruojant mirtiną kulniukų aukštį.Nes ilgam visai nebūtina niekur išvykt. Nes įlipt į pralekiantį traukinį kartais noris vien dėl to jausmo, atsirandančio prisėdus prie lango ir lėtai siurbčiojant aromatingą gėralą ir lydint akimis tas kitas pravažiuojamas stoteles, fantazuot situacijas "kas būtų, jei būtų".
Galioja auksinė taisyklė-traukiniai turi nuostabią savybę sugrįžt į tą tašką, iš kurio pajudėjo, tad nepanikuok ir nesvarstyk išlipimo klausimo jei kiek netikėtai mašinistas prisnūdo- juk ir jam reikia šiek tiek atsipūsti prieš pargabenant tave saugiai NAMO.
Vieną dieną tie traukiniai taip atsibosta, kad tik vintažiniai paveiksliukai primena tą apgaulingą jausmą, kad ramybė yra pageidaujama. O tikras gėris yra kokiu nors konkordu stūgaujant kilt ir leistis per dieną šimtą kartų. Verta vien dėl tų nukaitusių skruostų ir žvėriškai pakilusio spaudimo.
AtsakytiPanaikinti