Turbūt Neįmanoma Atsukt Laiko Atgal
Kaip Ir Nubėgt Šimtamyliais Batais Į Ateitį,
O Partipenus Tyliais Žingsniukais Į Tą Bendrą Guolį Palaimingai Užmigt.
Bučiuoja Šilko Siūlai Pirštų Galiukus
Vyniojasi Į Nekaltai Baltą Kokoną,
Apklostytą Avinėlių Garbanom
Paslepiamą po Devyniais Užraktais
Varveklio Šerdyje...
Gal Išlaižius Šalčio Trupinius (Ar Visus Gabalus)
Išsiris Drugelis
Su Paslaptim Ūsuose
Saldybe Sparnuose
Pavasario Pažadu
Ar Tiesiog Naujo Skrydžio Laisve/Baime.

Tik aš Tai Neturiu Atsarginio Kokonėlio....
O Ir Instrukcijomis Naudotis Negaliu...