Ryt nauja diena. Dar viena :) Užtat šiandien prižadino skambutis, po kurio vos neverkiau prieš tai, aišku numetus ragelį(kažkaip durnai skamba, nes ragelį įsivaizduoju tą tokį senovinį - jei tą būčiau numetus, tai ir visas telefonas iš paskos dramatiškai nukritęs nuo kokios nors spintelės). Bet pagalvojau, kad iš to žliumbimo ir šiaip tokio 15iokiniško poelgio(ne, jaučiu 15os ragelių nemėčiau visgi) nieko gero nebus ir situacija tikrai nepagerės. Geriau įjungt lapę. Nors taip, dramos gi irgi visai smagu:)) Bet kai nieks nemato-tai kokia prasmė?:) Todėl va dabar sėdžiu ir laukiu reakcijos. Ir vienokios ir kitokios.

Ir turiu tą tokį jausmą - kad suspėčiau, jei lb lb panorėčiau, nors iki tos ribos ir gal nlb daug beliko. Bet ar verta? Oj nemėgstu nemėgstu tokių jau tikrai suaugėliškų "vertingumo" apsvarstymų... Nes jie stabdo - juk gali susigalvot šimtus "ne". Kaip ir "taip". O geriausiai padeda mintis: "turėsiu ką anūkĖMS papasakot...KADANORS".

Ir vis tiek truputį jaučiuos, kaip jaukinama vilkė, kuri vis dar gręžiojasi į mišką.

Ir sapnuoju. O KAIP sapnuoju. gerai, ta prasme:)

Nes nežiūriu siaubiakų prieš miegą.