Laikas taip beprotiškai lekia, kad noris jį pasigavus gerai papurtyt ir kaip nors gražiai (gal) paprašyt truputėlį sustot... Šiek tiek netgi pasiilgau tų dienų, kai valandos tarsi kokia guma vis tįsdavo ir galo nebuvo matyt, o dabar... Ar čia tas "smagusis" užimtumo laikas prasidėjo? Labai norėčiau parą ,ištisą parą praleist vakuume. Arba krentant nuo stogo(aišku nenukrentant, ar bent jau ten neužsimušant).
Lengvai jaučiuos pritrūkus laisvės:)
Nepamiršt pasveikint/paskambint/pasiteiraut/nusišypsot/paliest... NORIU LAIKO SAU.ir ne valandos...neee, tokios pertraukėlės nesiskaito, nes po jų ir vėl leki...
Beje, kada po velnių uodai pradės šalti??Mirtinai? Bo jau nebegaliu, kaip jie mane nervuoja rytais...